Panaudotas kepimo aliejus tapo viena svarbiausių atsinaujinančių degalų žaliavų Europoje. Paklausą augina aviacijos degalų reikalavimai ir biodegalų politika, o kartu griežtėja ir kilmės kontrolė. Virtuvėms tai reiškia dvi pasekmes: aliejus turi vertę, bet ji priklauso nuo kokybės ir dokumentų.
Lėktuvai, kurie skrenda virtuvių atliekomis
Nuo 2025 metų ES taikomas ReFuelEU Aviation reglamentas. Jis įpareigoja, kad oro uostuose tiekiamuose aviaciniuose degaluose būtų tvarių aviacinių degalų dalis: pradžioje ji nedidelė, apie 2 procentus, 2030 metais turi siekti 6 procentus, o vėliau dar daugiau. Vienas pagrindinių būdų tokius degalus pagaminti šiandien yra perdirbti riebalus ir aliejus, tarp jų panaudotą kepimo aliejų.
Tai reiškia, kad konkurencija dėl žaliavos auga. Tą patį aliejų nori ir kelių transporto biodegalų gamintojai, ir aviacijos sektorius. Šioje grandinėje kiekvieno miesto naudoto aliejaus surinkimas tampa ne komunaline paslauga, o tiekimo grandinės dalimi, nuo kurios priklauso, ar perdirbėjai gaus pakankamai žaliavos.
Kai kalbama apie degalus iš riebalų, dažniausiai minimos dvi santrumpos. HVO yra hidrintas augalinis aliejus, dyzelinas, gaminamas riebalus apdorojant vandeniliu. Jis savo savybėmis artimas įprastam dyzelinui, todėl gali būti naudojamas tuose pačiuose varikliuose. HEFA yra iš esmės ta pati technologija, pritaikyta aviaciniams degalams.
Abiem atvejais žaliavos kokybė lemia, kiek pastangų reikia jai paruošti. Vanduo, druskos, maisto likučiai ir priemaišos turi būti pašalinti prieš perdirbimą. Todėl švarus aliejus perdirbėjui yra vertingesnis, o ši vertė per grandinę pasiekia ir surinkėją, ir virtuvę.
Kontrolė kitoje pusėje
Kur yra paklausa, ten atsiranda ir pagunda. Pastaraisiais metais Europoje ne kartą diskutuota apie riziką, kad kaip panaudotas aliejus gali būti deklaruojamas šviežias aliejus ar kitų žaliavų mišiniai. Atsakydama į tai ES sukūrė bendrą duomenų bazę biodegalų žaliavų judėjimui sekti, o sertifikavimo sistemos sugriežtino auditų tvarką.
Grandinės pradžia yra virtuvė. Sertifikuoti surinkėjai iš restoranų ir valgyklų prašo patvirtinti, kad atiduodamas aliejus yra panaudotas. Dar prieš kelerius metus toks dokumentas atrodė egzotiškai, dabar jis tampa įprasta tvarka.
Tai nėra vien biurokratija. Kai tas pats kiekis negali būti deklaruotas du kartus, o kiekviena partija turi aiškią pradžią, sąžiningiems rinkos dalyviams lengviau konkuruoti su tais, kurie dirbo be dokumentų. Ilgainiui tai naudinga ir virtuvėms, nes jų atiduodama žaliava vertinama pagal realią kokybę, o ne pagal tai, kas pasiūlė daugiau grynaisiais.
Ką tai keičia kasdien
Pirmiausia kokybę. Aliejus, kuriame daug vandens, maisto likučių ar pašalinių medžiagų, reikalauja papildomo valymo, todėl jo vertė mažesnė. Virtuvės, kurios aliejų perkošia ir laiko sandariose talpose, atiduoda geresnę žaliavą ir turi stipresnę poziciją derybose.
Antra, dokumentus. Atliekų perdavimas Lietuvoje fiksuojamas GPAIS, o tvarumo grandinė prideda savus reikalavimus. Įstaiga, kuri neturi jokių įrašų, rizikuoja ne tik apskaitos klausimais, bet ir tuo, kad patikimi partneriai su ja tiesiog nedirbs.
Trečia, pasirinkimą. Kai žaliava vertinga, atsiranda ir atsitiktinių pirkėjų, siūlančių paimti aliejų be jokių formalumų. Tai patogu tik iki tol, kol kas nors paklausia, kur jis pateko.
Ko su aliejumi daryti negalima
Dar vienas aspektas, apie kurį žino ne visi: maitinimo įstaigų atliekomis, įskaitant panaudotą aliejų, ES draudžiama šerti ūkinius gyvūnus. Šis draudimas atsirado po maisto saugos krizių ir galioja iki šiol. Todėl pasiūlymas atiduoti aliejų ūkininkui pašarams yra ne paslauga, o pažeidimas.
Taip pat negalima jo deginti savo jėgomis, pavyzdžiui, krosnyje ar katile, kuris tam nepritaikytas. Degdamas netinkamomis sąlygomis aliejus išskiria teršalų, o leidimai energijai iš atliekų gaminti išduodami tik specialiai įrangai.
Kaip atrodo rinka iš arti
Mažoms kavinėms gali atrodyti, kad visi šie pokyčiai liečia tik didelius žaidėjus. Iš tiesų būtent mažų virtuvių suma sudaro didelę surinkto aliejaus dalį. Todėl ir jiems aktualu turėti sutartį, tvarkingas talpas ir bent minimalius dokumentus. Tai ne tik reikalavimas, bet ir būdas atsakyti į klausimą, kur dingsta aliejus, jei jo kada nors paklaus inspektorius ar klientas.
Lietuvoje panaudotą aliejų renka kelios specializuotos įmonės, tarp jų BIOMOTORAI. Surinkėjų darbas apima ne tik talpų išvežimą, bet ir dokumentų grandinę, kuri leidžia aliejui toliau keliauti į perdirbimą. Virtuvei svarbiausia, kad šis kelias būtų aiškus nuo pat pradžių.
Pokalbyje su bet kuriuo surinkėju verta paklausti, kur toliau keliauja aliejus, ar įmonė turi tvarumo sertifikatą ir kokius dokumentus gaus įstaiga. Atsakymai į šiuos klausimus pasako daugiau nei bet kokia reklama. Jei partneris negali aiškiai paaiškinti aliejaus kelio, tai ženklas, kad dokumentų grandinėje gali būti spragų.
Rinkos pokyčiai vyksta toli nuo virtuvės, Briuselio reglamentuose ir perdirbimo gamyklose. Tačiau jų pasekmės pasiekia kiekvieną fritiūrinę. Ten, kur anksčiau buvo problema, kurią reikėjo kuo greičiau pašalinti, dabar yra žaliava, kurią verta tvarkyti atidžiau.
