Grįžote iš įprasto pasivaikščiojimo, o šuo atrodo ne savame kailyje. Gal užuodė kažką neįprasto? O gal tiesiog pavargo? Dažniausiai taip ir būna – nieko rimto. Bet kartais keistas elgesys signalizuoja apie problemas, kurias verta pastebėti laiku.
Erkės: mažos, bet klastingos
Pavasarį ir vasarą erkės tampa tikru iššūkiu šunų šeimininkams. Po kiekvieno pasivaikščiojimo gamtoje rekomenduojama apžiūrėti augintinį – ypač ausis, pažastis, kirkšnis ir tarpupirščius.
Erkė įsisiurbia neskausmingai, todėl šuo dažnai nereaguoja. Problema ta, kad šie parazitai pernešia ligas – Laimo ligą, babeziozę, anaplazmazę. Simptomai gali pasireikšti tik po kelių dienų ar savaičių: karščiavimas, apetito praradimas, sąnarių skausmas, keistas šlubavimas.
Prevencija čia svarbesnė nei gydymas. Reguliariai naudojamos erkių atbaidymo priemonės – lašai, apykaklės, tabletės – gali apsaugoti nuo daugybės problemų. Veterinaras Vilniuje padės parinkti tinkamiausią apsaugos būdą pagal jūsų šuns gyvenimo būdą ir rizikos lygį.
Votys ant letenų: dažnesnės nei manote
Šunys bėgioja basomis – tai akivaizdu, bet retai susimąstome, ką tai reiškia. Aštrus žvyras, stiklo šukės, karštas asfaltas vasarą, druska ant šaligatvių žiemą – visa tai palieka pėdsakus ant letenų pagalvėlių.
Mažos įpjovos ar įtrūkimai gali atrodyti nepavojingai, bet jie tampa vartais infekcijai. Šuo pradeda laižyti pažeistą vietą, drėgmė skatina bakterijų dauginimąsi, ir per kelias dienas nedidelė žaizdelė virsta pūliuojančia votimi.
Po pasivaikščiojimų verta bent akimis peržvelgti letenas. Jei pastebite, kad šuo vengia lipti ant tam tikros kojos, dažnai laižosi arba grauža letenas – laikas atidžiau apžiūrėti.
Nuodingieji augalai: pavojus šalia namų
Miesto aplinkoje ir parkuose auga augalų, kurie žmonėms nepavojingi, bet šunims gali sukelti rimtų problemų. Rododendrų lapai, tulpių svogūnėliai, alyvų žiedai, oleandrai – visa tai potencialiai toksiška augintiniams.
Simptomai priklauso nuo suvalgytų augalų ir kiekio: nuo lengvo viduriavimo iki traukulių ir širdies ritmo sutrikimų. Jei šuo pasivaikščiojimo metu mėgsta ragauti augmeniją ir grįžta namo vangus, seilėjasi ar vemia – tai rimtas signalas.
Nereikia panikuoti dėl kiekvieno nulaužto lapelio, bet žinoti pavojingiausius augalus savo aplinkoje – protinga.
Kontaktas su kitais šunimis: ne visada nekaltas
Šunų parkai, susitikimai su kaimynų augintiniais, trumpas pauostymas prasilenkiant – socialinis gyvenimas šunims svarbus. Tačiau kiekvienas kontaktas su nežinomu gyvūnu – tai ir potencialus kontaktas su ligomis.
Kai kurios infekcijos plinta oro lašeliniu būdu, kitos – per tiesioginį kontaktą ar bendrą vandens dubenį. Šunų peršalimas, virusinis traheobronchitas (vadinamasis „voljerų kosulys”) – tai ligos, kurias augintinis gali parsivežti iš bet kurio socialinio susitikimo.
Čia padeda prevencija. Skiepai šunims apsaugo nuo daugelio užkrečiamųjų ligų, įskaitant tas, kurios plinta tarp gyvūnų. Vakcinuotas šuo gali drąsiau socialintis, o šeimininkas – mažiau nerimauti.
Vandens telkiniai: malonumas su rizika
Daugelis šunų mėgsta maudytis – upėse, ežeruose, net balose. Tai puiki pramoga, bet ir papildoma rizika.
Stovinčiame vandenyje gali būti leptospirozės bakterijų. Ši liga pažeidžia inkstus ir kepenis, o užsikrėsti galima paprasčiausiai atsigėrus iš balutės ar nuplaukus pakrantės vandenyje. Simptomai nespecifiniai – karščiavimas, vėmimas, silpnumas – todėl liga dažnai diagnozuojama pavėluotai.
Mėlynai žalios dumblių žydėjimo dėmės vasarą – kitas pavojus. Toksinai, kuriuos išskiria kai kurios dumblių rūšys, gali būti mirtini net nedidelėmis dozėmis.
Po maudynių gamtoje verta nusiprausti šunį švariu vandeniu. Ir stebėti jo savijautą ateinančias dienas.
Nuovargis ar kažkas daugiau
Šuo po ilgo pasivaikščiojimo paprastai nori miegoti – tai normalu. Bet jei miegūstumas tęsiasi ilgiau nei įprastai, jei gyvūnas atsisako maisto ar atrodo apatiškas – galbūt tai ne paprastas nuovargis.
Šunys instinktyviai slepia silpnumą. Laukinis instinktas sako, kad silpnas gyvūnas – lengvas grobis. Todėl šeimininkai dažnai pastebi problemas tik tada, kai jos jau pažengusios.
Geriausias patarimas – pažinti savo šunį. Žinoti, koks jo įprastas energijos lygis, kiek paprastai miega, kaip elgiasi po aktyvumo. Bet koks nukrypimas nuo normos vertas dėmesio – ne panikos, bet dėmesio.
Sezoniniai pavojai
Kiekvienas metų laikas turi savo iššūkių. Pavasarį – erkės ir alergenai. Vasarą – karštis, nuodingieji augalai, vandens telkinių pavojai. Rudenį – grybienos ir puvėsiai. Žiemą – druska keliuose, šaltis, slidžios dangos.
Sąmoningas šeimininkas prisitaiko prie sezono. Vasarą vengia pasivaikščiojimų pačiame karštyje, žiemą apžiūri letenas po kiekvieno išėjimo. Mažos pastangos, kurios ilgainiui tampa įpročiu ir saugo augintinį nuo nereikalingų bėdų.
