„Skola – ne moteris, niekur nepabėgs.” Ši patarlė puikiai atspindi lietuvišką mentalitetą. Generacijos augo su įsitikinimu, kad skolintis – blogai, gėdinga, pavojinga. Kad tikras žmogus gyvena pagal išgales, o ne pagal norus.
Bet kažkas keičiasi. Pamažu, tyliai, bet neišvengiamai.
Šaknys, kurios siekia giliai
Lietuviška baimė skoloms turi istorinį pagrindą.
Sovietmetis išmokė, kad valstybė gali viską atimti. Santaupos dingo per naktį, o skolos liko. Žmonės matė, kaip jų tėvai ar seneliai neteko visko – ir tai įsirėžė į kolektyvinę atmintį.
Devyniasdešimtųjų chaosas pridėjo savo. Bankų griūtys, sukčiai, piramidės. Žmonės, kurie pasitikėjo sistema, prarado santaupas. Tie, kurie skolinosi – liko su skolomis ir be vilties.
Dviejų tūkstantųjų krizė dar kartą priminė: sistema gali sugriūti. Kas vakar atrodė stabilu – rytoj gali nebeegzistuoti.
Šios patirtys formavo požiūrį: pasitikėk tik savimi, niekam nesiskolini, gyveni iš to, ką turi. Saugiau taip.
Baimės anatomija
Lietuviškas santykis su skola – emocinis, ne racionalus.
Skola asocijuojasi su nesėkme. „Jei skoliniesi – vadinasi, nepajėgi.” Socialinė stigma, apie kurią nekalba garsiai, bet visi jaučia.
Skola asocijuojasi su kontrolės praradimu. Kažkas kitas turi galią virš tavęs. Esi priklausomas. O lietuviai, išgyvenę okupacijas, priklausomybės nenori.
Skola asocijuojasi su nežinomybe. Kas bus, jei negalėsiu grąžinti? Kas bus, jei prarasiu darbą? Kas bus, jei viskas sugrius? Baimė blogiausio scenarijaus paralyžiuoja.
Šios baimės nėra kvailos. Jos turi pagrindą. Bet ar jos visada racionalios šiandieniniame kontekste?
Karta, kuri galvoja kitaip
Trisdešimtmečiai ir jaunesni auga kitokioje aplinkoje.
Jie nematė sovietmečio. Devyniasdešimtųjų chaosą prisimena vaikiškomis akimis arba visai neprisimena. Jų formuojantis patirčiai – stabiliai auganti ekonomika, europinė integracija, skaitmeninės galimybės.
Jie matė, kad paskola gali būti įrankis. Draugai, kurie nusipirko butą – ir jo vertė pakilo. Kolegos, kurie investavo į verslą – ir pavyko. Žmonės, kurie naudojosi galimybėmis, o ne laukė, kol sutaupys.
Tai nereiškia, kad jaunoji karta skolinasi neapgalvotai. Bet jie mažiau bijo pačios skolos idėjos. Jiems paskola – finansinis įrankis, kurį galima naudoti protingai arba kvailai. Ne blogis pats savaime.
Skaičiai, kurie keičia nuomonę
Štai matematika, kuri verčia susimąstyti.
Žmogus nori automobilio. Taupo trejus metus, kol sukaupia sumą. Per tuos trejus metus – važinėja senu automobiliu, kuris nuolat genda. Remontas kainuoja. Degalų sąnaudos didesnės. Laikas, praleistas servise – taip pat kaina.
Kitas žmogus ima paskolą. Moka palūkanas – taip. Bet turi patikimą transportą iškart. Mažesnės eksploatacijos išlaidos. Daugiau laiko produktyviam darbui.
Po trejų metų – kas laimėjo? Ne visada tas, kuris nesiskolino.
Arba nekilnojamas turtas. Kas nuomojasi ir taupo pradiniam įnašui, moka nuomą kiekvieną mėnesį – ir tie pinigai dingsta. Kas perka su paskola – moka įmoką, bet kaupia nuosavybę.
Matematika ne visada palaiko „nesiskolinti” strategiją.
Kai baimė kainuoja
Paradoksas: kartais baimė skolintis kainuoja daugiau nei pati skola.
Praleista verslo galimybė, nes nebuvo kapitalo. Konkurentas, kuris nebijojo – užėmė rinką pirmas.
Atidėtas būsto pirkimas – ir kainos tuo metu pakilo daugiau nei būtų kainavusios palūkanos.
Nusidėvėjęs automobilis, kuris paliko pakelėje svarbią dieną.
Stresas dėl finansinio nesaugumo, kai viena netikėta išlaida sugriautų biudžetą – nes nėra rezervo, nes viskas „taupoma”.
Baimė turi kainą. Ne visada akivaizdžią, bet realią.
Naujas požiūris: ne baimė, o pagarba
Sveikiausias santykis su skola – nei baimė, nei lengvabūdiškumas. Pagarba.
Skola – tai įsipareigojimas. Rimtas, ilgalaikis, reikalaujantis atsakomybės. Jos nereikia bijoti, bet nereikia ir nuvertinti.
Protingas skolinimasis reiškia:
Žinoti, kam skoliniesi. Konkretus tikslas, aiškus planas.
Žinoti, kaip grąžinsi. Ne „kažkaip bus”, o konkretūs skaičiai.
Žinoti savo ribas. Kiek gali skirti įmokoms, kad gyvenimas nesustotų.
Turėti atsarginį planą. Kas bus, jei kas nors nepavyks.
Tai ne baimė – tai brandumas.
Pokytis, kuris vyksta dabar
Lietuvoje vyksta tylus mentaliteto pokytis.
Jaunesni žmonės skolinasi drąsiau – bet ir atsakingiau. Jie lygina pasiūlymus, skaičiuoja bendrą kainą, skaito sutartis.
Vyresni pamažu keičia požiūrį. Mato, kad vaikai, kurie pasinaudojo galimybėmis, gyvena neblogiau. Gal net geriau.
Finansinis raštingumas auga. Mokyklose pradedama kalbėti apie pinigus. Informacija prieinama. Žmonės mokosi.
Tai nereiškia, kad baimė dingo. Ji vis dar gyva. Bet ji nebėra vienintelis balsas, kurį žmonės girdi priimdami sprendimus.
Kas išlieka svarbu
Istorinė atsargumas – ne silpnybė. Tai kultūrinis turtas, kuris apsaugo nuo lengvabūdiškų sprendimų.
Bet atsargumas neturi virsti paralyžiumi. Svarstymas neturi virsti amžinu atidėliojimu. Rizikos vertinimas neturi virsti rizikos vengimu bet kokia kaina.
Geriausias sprendimas – kažkur per vidurį. Išlaikyti lietuvišką atsargumą, bet papildyti jį racionaliu vertinimu. Bijoti ne pačios skolos, o blogo sprendimo. Ne vengti galimybių, o jas įvertinti.
Senelių patarlės turi išminties. Bet pasaulis, kuriame jie gyveno, nebėra toks pat. Ir kartais pati išmintingiausia pozicija – peržiūrėti tai, ką manei žinąs.
